2025 metais transplantuoti 123 inkstai (117 iš mirusių, 6 iš gyvų donorų). Rekordas per visą inkstų transplantacijos Lietuvoje istorijąǃ 5 paskutinių metų vidurkis – 103 inkstų  transplantacijos.

2025 m. – rekordiniai donorystės metai Lietuvoje, 29 efektyvūs donorai/1 mln., tai yra 3 rezultatas Europoje po Ispanijos ir Kroatijos.

Kodėl padaugėjo donorų?

1. Sumažėjo artimųjų prieštaravimų donorystei  nuo 38% iki 28%
2. Stebimas ženklus regionų įsitraukimas į donorystės procesus

Jei Kaunas paruošė 46 donorinius inkstus, Vilnius –  35, tai likusi Lietuva – 54 inkstusǃ Klaipėdos universitetinė ligoninė paruošė 26 donorinius inkstus (ǃ), Panevėžio –12, Šiaulių – 10. Tai donorų koordinatorių sistemos pasiekimas.

Įdomu, kad pernai į užsienį „eksportuota“ 18 inkstų, kurie neatitiko medicininių indikacijų ar nebuvo tinkamų recipientų Lietuvoje (17 į Lenkiją, 1 į Olandiją). „Importuoti“ 2 inkstai iš Latvijos. Palyginimui, kepenų „eksportas“ siekė 48 (Lietuvoje persodinta 24 kepenys).

Laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąraše 87 (117 – 34 (laikinai netinkami) = 87)

Ar bus kam transplantuoti inkstus, atsiradus donorui? Kodėl taip nedaug laukiančių inksto transplantacijos?

2023 metais Lietuvoje buvo 1265 HD ir 49 PD pacientai. Vidutinis HD pacientų amžius ~65 metai. 53% pacientų vyresni nei 65 metai, iš jų 27 % – vyresni nei 75 metai.

PD pacientai jaunesni 15 metų, bet jų labai mažai.

Senas HD pacientų kontingentas, iš kurių  60% su medicininėmis kontraindikacijomis. Keista, kad 25% kandidatų atsisako transplantacijosǃ Gal tai iš naujai startuojančių HD ir PD pacientų?

2023 m. startavo HD 368 pacientai su 63 metų amžiaus vidurkiu, t. y. labai panašūs pagal amžių į jau esančius. Pagal dabartines tendencijas iš šių naujai startavusių į recipientų sąrašą geriausiu atveju bus įtraukti tiktai apie 30.

Ką daryti?

1. Atėjo laikas plačiau populiarinti ikidializinę (preemptive) transplantaciją iš mirusių donorų tarp nefrologų, pacientų ir visuomenėje. Tam reiktų pasitelkti antros pagal senumą profesijos atstovus – žurnalistus.
2. Skleisti liberalesnes pažiūras į tinkamumą inkstų transplantacijai tarp gydytojų ir pacientų.

Kauno transplantacijos centro duomenys: Lyginome 2000 – 2006 m. ir 2015 – 2020 m. periodus. Vidutinis donorų amžius padidėjo nuo 39,9 iki 46,4 m., recipientų – nuo 42 iki 48,3 metų, „ribinių“ donorų padaugėjo nuo 17 proc. iki 38 proc. O transplantacijų rezultatai buvo geresni (mažiau komplikacijų, 5 metų transplantuotų inkstų išgyvenimas padidėjo nuo 69 proc. iki 92 proc.) (R. Auglienė, 2022). Todėl ir vyresnio amžiaus paciento po transplantacijos išgyvenimas ir gyvenimo kokybė bus geresni nei dializuojantis.

3. Būtų gerai išsiaiškinti pacientų atsisakymų priežastis (kaip tą padaryti – klausimas).
4. Įtarimą kelia tai, kad beveik pusėje Lietuvos HD centrų (dažniausiai nedidelių) nėra recipientų. Ar tikrai? Ar pakanka kvalifikacijos atrankai, ar nėra ekonominių priežasčių?

Siūlymai:

1. SAM ir Ligonių kasos, kurios yra suinteresuotos, nes transplantuotas pacientas kainuoja mažiau, organizuoja susitikimus su tų centrų medikais, aptaria situaciją ir pristato ją nefrologų bendruomenei.
2. Galima pritaikyti kitų Europos šalių modelį, kai nustačius 4 – 5 stadijos lėtinę inkstų ligą , pacientas nukreipiamas į specializuotą LIL mokyklą, kurioje supažindinamas su pakaitinės terapijos būdais ir  padedama pasirinkti tinkamiausią.
3. Gal dar daugiau apie tai šnekėti gydytojų ir pacientų renginiuose, nes iš 1300 dializuojamųjų ir apie 400 kasmet naujai pradedančių dializes pacientų tik 6-7 proc. yra įtraukti į laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąrašą. Lyginant su kitomis Europos šalimis, tai labai mažas procentas ir atrodo nekaip.

O kaip Jūs manote? Ar ateityje norime tapti organų eksporto šalimi?

Prof. Vytautas Kuzminskis